Dar 1985 metais automobilių savininkai JAV galėjo naudoti pirmaisiais skaitmeniniais žemėlapiais automobilyje ir sekant nurodymus pasiekti tikslą.
Kuriant navigacijos sistemą, teko skaitmenizuoti esamus žemėlapius. Gerai, kad tuo metu tai jau buvo daroma ir nereikėjo išradinėti dviračio, tik jį patobulinti.
Žemėlapiai buvo saugomi specialios konstrukcijos kasetinėse juostelėse. Jos buvo pasirinktis dėl tvirtumo, o parinkus medžiagą kasetės atlaikydavo 105 °C temperatūrą. Tuo buvo siekiama, jog kasetės neišsilydytų paliktos karštą dieną ant automobilio panelės. Į vieną kasetė tilpo 3,5 MB duomenų, o tarkime San Francisko įlankos teritorija užimdavo 6 kasetes, tad vairuotojams jas reikėjo keisti.
Navigacijos skaičiavimus atlikdavo panašaus galingumo kompiuteris, kaip IBM PC.
Ir įdomiausia dalis, kaip navigacija nustatydavo automobilio vietą be GPS. Norint nustatyti automobilio judėjimo kryptį, greitį(nuvažiuotą atstumą), bei posūkių kryptį ant priekinio stiklo buvo įmontuotas skaitmeninis kompasas, taip pat greičio jutikliai ant nevaromų automobilio ratų. Iš šios informacijos buvo kaupiama judėjimo trajektorija, kuri buvo lyginama su duomenų bazėje esančiais keliais. Ir taip nustatoma automobilio pozicija. Žinoma, važiuojant žemėlapyje nesančiu keliu, ar tiesiog ilga tiesia trajektorija nustatymas neveikdavo. Vairuotojas tada galėjo pažymėti savo buvimo vieta rankiniu būdu.
Parengta pagal: Who Needs GPS? The Forgotten Story of Etak’s Amazing 1985 Car Navigation System.
